Lietuvos dizaino legendai Viliui Puronui sukanka 74 metai. Sveikiname!

Apie DIZAINĄ – rimtai, bet LINKSMAI,

Lietuvos dizaino sąjungos virtualioje „Dizaino indeksas LTredakcijoje kolega, meno kūrėjas Algirdas Jazbutis gimtadienio išvakarėse kalbina kultūros visuomenei gerai žinomą buvusį Šiaulių miesto vyriausią dizainerį Vilių Puroną:

Algirdas Jazbutis (AJ): Kaip visuomet, pakiliai, su gera nuotaika pasidalink, prašau, mintimis apie savo dizainerio veiklą, o aš, lyg eidamas pro šalį, imsiu ir paklausinėsiu.

Kolega, susikaupę pamąstykime. Sutiksi, jog apžvelgiant Tavo 50 metų profesionaliojo dizainerio veiklos istoriją, akivaizdu, jog per savo asmenį reflektuoji ne tik save, per šį laikotarpį nueitas kūrybinis kelias yra tapęs neatsiejama šalies dizaino istorijos dalis. Dar tiksliau – Tu, Viliau, įvardijamas Novatoriumi, nors esi vyresnės kartos dizaino atstovas.

Tiek savo mieste Šiauliuose, tiek visoje šalyje esi žinomas dizaino veikėjas, iki šiol aktyviai kuriantis, produktyvus dizaino bei dailininkų organizacijų narys. Net pavydas kyla, kad dar ir dailininku spėji būti. Tavo gyvenimiška patirtis, „dinozauriškasis autoritetas“ vien nuo gausybės veiklų turėtų gniaužti jaunųjų menininkų kvėpavimą, pagaliau paties kaip menininko, kūrėjo veikla išties labai plati. Prieš kelerius metus atšventei garbingą 70-ties metų jubiliejų, sveikinu, bet vis dėl to sakyki, kas Tau maloniau – būti apšviestu dėmesio ir pagerbimo 70 jubiliejaus proga ar vis tik būti dar 69?

 Vilius Puronas (ViP): Atsakyti keblu… Antruoju atveju, dėl 69 – tai kompozicija su dama, slapta nuo jos vyro. Pirmuoju, dėl 70 – žvilgsnis veidrodin su medaliu, droviai garbės raštu ir biografija prisidengus. Ką man paporinti visuomenei, kad aš – humanistas? Jaunimas išmirs nuo žiovulio, nes mano galvoje – vien protingos mintys.

Juk Dievas taip dosniai išdalino protus, kad niekada nesiskundžiau jo trūkumu…

Esu  ViPt. y. Vilius Puronas – šiuo akronimu mane naujagimį papuošė tėveliai; tautybė reta ir garbinga – lietuvis.

Profesija taip pat reta – dizaineris, pramoninės dailės specialistas, t. y. inžinieriaus ir menininko hibridas, Lietuvoje ant pirštų tokie skaičiuojami – dizaineris. Plius – bene trisdešimt metų turiu administracinio įdirbio savivaldybėje, kuriant Šiaulių miesto meninį veidą. Dirbau ir gyvenu įvairiuose žanruose: kūrybos, vadybos, gamybos. Tebegyvenu tame pačiame laikmetyje, kaip ir mes visi – mūsų Lietuvėlėje, sergančioje, bet gyvoje. Esu Tėvynės patriotas, dizainu ginkluotas, nes man KŪRYBA yra KARYBA !

(AJ): Performatyviai vertindamas reiškinius bei aplink vykstančius procesus dėstai tai kaip išradingas menininkas, bet kaip tau pačiam atrodo, ar menininku yra jau gimstama, o gal tai iš praktinio gyvenimo sukaupiama ir pasiimama ?

(ViP): Žemiškieji menininko gimdytojai – ir epocha, ir butas, ir alga, ir darbštumas, ir terminai, ir žinios, ir dėstytojai, ir.., ir lietuviškas „daukantizmas“, kuris padėjo mums Lietuvoje iš kiaušinio išsilukštenti. Esu kūrėjas, nors jokia mokykla negali parengti kūrėjo, jei Dievas neskiria talento, neatsiunčia idėjų… Mes – Dievo industrijos kūriniai: savo paskirties  neduota suprasti, bet mes ja gyvi.

Manoji lemtis – būti savu tarp visų ir kartu – svetimu. Tarp dailininkų ir architektų – savas, nes galiu diskutuoti apie mastelį, formą, proporcijas, bet svetimas, nes „neturiu skonio apskritai…“. Tarp inžinierių ir gamybininkų – savas, nes pateikiu raštingus darbo brėžinius, išmanau technologijas ir terminus, darbininkų ir meistrų galimybes, bet svetimas, nes esu humanitaras, o ne technokratas.

Toliau. Tarp istorikų ir kraštotyrininkų – savas, nes žinau datas ir rašau straipsnius, bet svetimas, nes turiu medžiagos ir klausimų, į kuriuos jie neatsako, nes „to jų nemokė“.

Tarp miesto vadovų ir valdovų – savas, nes turiu humoro jausmą, nesiveliu į kabinetines intrigas, nepretenduoju į jų postus, klusnus, bet svetimas, nes neatitinku administracinių reglamentų ir iki galo neperkandamas.

(AJ): Kai tiek skirtingų veiklų, dažnas pasakys, kad šis menininkas daro tai, ką dažniausiai tik pats tesupranta? Ar tai tiesa ?

 (ViP): Keblu net tarp saviškių. Vizualinis dizainas – vizualinė informacija, reklama, spaudos maketavimas ir pan., art-dizainas (meninė daiktų ir skulptūrinių akcentų gamyba, rūbų modeliavimas), industrinis dizainas (gaminių tiražavimas industriniu būdu) ir kt. – tai galybė tarpusavyje persipynusių estetinių ir gamybinių procesų, tarp kurių net menotyrininkas ragus nusilaužtų.

Temos neplėsiu, tik atsidusiu: septyniasdešimt! Tiek daug man dar nėra buvę… Jubiliejus įspėja – galas artėja. Mane seniai norėta paimti į dangų, tačiau vis kiti greitesni… Nors esu optimistas, bet žinau – teks užleisti vietą jaunimui, todėl treniruojuosi, perėjose praleidinėdamas lėtai pėdinančias moteriškes.

Mokytis niekada nevėlu, svarbu nesigėdyti!

(AJ): Viliau, apie esmę pasišnekėkime plačiau, juk nuo to laiko, kai Tu baigei mokslus Vilniaus dailės institute, praėjo pusė šimtmečio. Pakito santvarka, technologijos, pakito ir filosofiniai požiūrio kriterijai. Kas, Tavo manymu, šiandien yra dizainas? Taikomosios dailės atmaina? Aplinkos kitimas? Ar tiesiog nauja gyvenimo prasmė?

 (ViP):  Dievas – žmogaus dizaineris, o žmonija – ateivė šioje planetoje. Ji neegzistuotų be trejybės, t. y. be dirbtinio (karšto) maisto, be dirbtinės visuomenės ir be dirbtinės aplinkos.

Štai ir priartėjome prie dieviškosios dizaino paskirties, jo svarbos mūsų civilizacijai, kurios prasmės iki šiol nežinome. D i z a i n a s – dieviškas procesas.

Žmogus – planetos svetimkūnis. Urvinis ar dabartinis, jis – niekalas be daiktinės aplinkos: peiliu kopijuoja dantis, kailį keičia rūbais, o natūralią aplinką – „kokonais. Tik „kokonuosemes jaučiamės saugiai, jaukiai ir visaverčiai: juose (butuose) auginame vaikučius, juose (kabinetuose) keliame audras stiklinėse, juose (automobiliuose ar orlaiviuose) po planetą keliaujame. Net trumpalaikei nakvynei siuvame palapines. Taigi… štai kodėl žemėje auga miestai, keliai, fabrikai, gamtosaugininkams bejėgiškai klykiant.

Dizainas – gyvasties projektavimas naudojant žiniją, ko anuometinės civilizacijos neturėjo, ir dialektikos postulatus, apie ką dabartiniai asilai negirdėjo. Kai lojama „apie kičą, „apie viešąsias erdves ir „gerą skonį, visada reikia prisiminti auksinę kulinarijos taisyklę „Dėl skonio nesiginčijama“. Ir kad „mada – bjaurumo forma, jai išėjus iš mados“.

Industrinis dizainas, techninė estetika. Šie du žodžių junginiai buvo pirmasis postūmis XX amžiaus pradžios civilizacijai apsižvalgyti, šiandieninei – daiktinės aplinkos genezę naujai pamatyti. Juo labiau kad dabar, XXI amžiaus pradžioje, ir techninė, ir meninė kūryba, ir taikomasis menas su dekoratyvinio meno atmainomis ėmė lįsti po dizaino sąvoka. Tegu lenda!..

Suprojektuoti šypseną, patriotizmą, jaukumą ar koktumą – štai dizaino tikslas. Nepasimesti asmeninių ambicijų brūzgynuose, natūraliuose tarp grynųjų menų atstovų, tarp savų ir svetimų vidutinybių.

DIZAINAS – ESMĖS PROJEKTAVIMAS.

 (AJ): Nuo planetos problemų grįžkime į Tėvynę, į dabarties laikmetį. Viliau, dizaino klausimai šiandien keliami Europos Sąjungos lygmeniu. Kita vertus, pastaraisiais metais mūsų dizaino bendruomenėje buvo ir tarpusavio teismų, ir skilimo, ir kolektyvinio asmeniškumo simptomų. Atsirado vidinių konfliktų, nepasitenkinimo, „separatizmo“ reiškinys…

 (ViP): ES Tarybos pasiūlymai bei Europos Komisijos teikiamos rekomendacijos kelia teisingas iliuzijas traktuoti dizainą, kaip šalies ekonominio potencialo skatinimo variklį. Būdamas trigubu provincialu, trijų provincijų – Europos, Lietuvos ir Šiaulių atstovu, pritariamai kinkuoju galvą… Nors, kaip pramoninės dailės atstovas, kol kas nesu informuotas, kuo – benzinu ar dyzeliniu kuru veiks tas variklis, tinkantis vokiečių „BMW“ koncernui ir Šiaulių „Ventai“, gaminančiai baldus Švedijos rinkai pagal švedų dizainerių projektus?

Į „separatistus“ žiūriu vyriškai. Teismai ir gyvenimas viską sustatė į savo vietas. Tikiu, kad Lietuvos dizaino istorijoje bus užfiksuotos skaldytojų pavardės bei išliekamoji jų ir jų mokinių kūrinių vertė. Iš kiekvienos mūsų biografijos visokie seperatistai atėmė po dešimtmetį, iš Lietuvos – net kelias elitinių universalių dizainerių kartas, vadovaudamiesi savo sukurtomis akademinėmis taisyklėmis… Na, ir taikomosios grafikos žanrą.

Juk dizaino forumai, performansai, dizaino inovacijų centrai ir kiti galai neatsirado tuščioje vietoje. Juos inspiravo ir santvarka, ir banknotai, ir bankrotai, ir asmeninės ambicijos. Jie – objektyvi realybė, kurią ginklu naikinti neleidžia moralė.

Pasikartosiu: vis tiek trukdytojus ir jų veiklos rezultatus istorija sustatys į vietas, pagarsins, įvertins ir nuteis, bet ne pasodins. O gaila!

(AJ): Viliau, natūralu, kad grįžtame prie Tavo gyvenimiškos patirties. Įdomu, iš kur radosi Tavo kartos dizainerių galvose tokie inovatyvūs sprendiniai, atitikę konstrukcinius-technologinius ir estetinius visuomeninius kriterijus: sukurti jaukią aplinką, duoti daug ir gražių daiktų? Žvilgtelėk atgal į savo biografiją. Juk tai – gyva Lietuvos dizaino istorija. Teko pakeisti gatvių judėjimo kryptis, o tai anais laikais prilygo revoliucijai!

(ViP): Likimas man lėmė garbią užduotį – ketvirto Lietuvos miesto įvaizdžio kūrimą, kai 1973-aisias, po kariuomenės, prof. Felikso Daukanto buvau stumtelėtas į tą garbingąjį šunkelį, kuriame likau sveikas moraliai ir fiziškai.

Šiauliai – pramonės miestas, taigi, galimybių dizaineriui čia būta daugiau negu kitur. Tuo labiau kad savo diplome esu aiškiai įvardytas dailininku-konstruktoriumi. Kaip pirštu į akį!

Buvau vienas menų žmogus keliuose asmenyse: karalius ir demokratas, valdininkas ir verslininkas, dailininkas ir finansininkas. O kartu – dailininkas, architektas, inžinierius, kraštotyrininkas, savivaldybininkas. Visose srityse stengiausi būti profesionalus diletantas, projektuojantis procesą – lietuviško miesto esmę. Ne intrigas, ne skonį… Nors visose srityse jaučiausi vidutinybe tarp supusių mane  genijų, bet sudėjus kartu, – buvau reiškinys mūsų Lietuvėlėje.

Miesto įvaizdžio sistemos metodiką teko pačiam sukurti: įvaizdžio strategija – kūrybiniai protai –  gamybinė bazė. Kuo sklandžiau toji trijulė dirba, tuo geresnis rezultatas.

   Įvaizdžio strategija – savivaldybės funkcija. Jos teisė ir pareiga generuoti miesto įvaizdžio vizijas. Numatyti kelius, finansus ir būdus šiam tikslui pasiekti, sujungti miestiečių protus. Tik juose veisiasi kvailos idėjos, reikalingos tam, kad miestas atrodytų protingesnis už kitus.

  Kūrybiniai protai vaikšto šaligatviais, jų visuomet galima rasti tarp idealistų: tarp bendradarbių ar pramonės įmonėse. Jų pilna tarp studentų, tai – pati kūrybingiausia ir dėkingiausia terpė, darbšti, neišlepusi. Daug gero slypi moksleivijos galvutėse, nežinančiose, kas nerealu ir nesiūlytina. Protingi ir darželinukai, nors jų genialumui suprasti reikia išminties ir žinių. Protingai plepteli dailininkai ir aktoriai, tačiau – dėmesio! Dažniausiai – tai saviraiškos retorika be rezultatų…

  Gamybinė bazė – miesto pramonės įmonės, galinčios pasiūlyti savo technologijas ir protus, skirtingai nuo „amžinai tuščio“ miesto biudžeto, viešųjų pirkimų įstatymų, „atkatų“ ir biurokratų.

Procesų dizaineris – diletantas profesionalas. Bet kurį procesą sprendžiant kompleksiškai, tenka pasitelkti kitų protus, o jų neturint – skyles užkimšti savimi. Ši metodika leido būti pradininku ne vienos technologinės naujovės, šis receptas universalus ir negirgžda. Žinių bagažas ir kryptingas darbštumas yra strateginė aviacija kūryboje, vienas iš pagrindinių bruožų, ski­riančių inteligentą nuo prasčioko su aukštojo mokslo diplomu ar be jo. Nes kuo makaulė tuštesnė, tuo daugiau tuščiažodžiaujama.

Autorystė ir autorystės. Pagimdei idėją, suprojektavai procesą, išdalinai užduotis dailininkams… Jiems grynieji menai yra „grynieji amatai“, kur kūrėjas kartu yra ir menininkas, ir gamybininkas. Čia neleistina klysti – jo autorystė privalės būti rašoma pirmoji, o dizainerio – antroji.

Šią sistemą nuo seno naudoja architektai, skulptūras „pririšinėdami“ suprojektuotose zonose. O kas per paukštis architektūra?  Architektūra – tai statybinio dizaino atmaina!

Kaip toje sistemoje neklysti, kaip priimti greitus sprendimus ir duoti tikslias koman­das toje terpėje, kuri ir ambicinga, ir egoistiška, ir pavydi, ir provin­cialiai neklaidinga, bet gerklinga? Atsakau – reikia vadovautis kariuomenės statutu, pa­grindiniais estetikos dėsniais ir mamytės receptu: „Jei nežinai, kaip elgtis, Viliuk, ELKIS KULTŪRINGAI!“

 (AJ): Lietuvoje gimė savitai pavadintas reiškinys –„puronizmas“. Kas tai? Naujo skulptūrinio dizaino žanro pradžia? Monumentaliosios dailės ir metalo lankstinių technologijos simbiozė, kuriant turistines įžymybes miestui? Teoretikai juk dar nenustatė dizaino ribų ir jo atmainų, persipynusių it žagarų krūva. Tave, kaip to įvardyto reiškinio pradininką, prašyčiau pakomentuoti.

(ViP): Atskleisiu realybę. Kadangi Šiaulių kabinetiniai diletantai puolė trukdyti spęsti kompleksinius miesto procesus kuriant daugiafunkcinę „Jaunimo zoną“, „Pramonės įdomybių“ parką, gatvių infrastruktūros sistemą ir kt., persikvalifikavau į erdvinių „miesto įžymybių“ gamybą. Taip Šiauliuose gimė neįprastas žanras – „skulptūrinis dizainas“ su  intelektiniu užtaisu – tobulu ir be klaidų vien todėl, kad ne iš plepalų. Tai – pramonininko, UAB „ELGA“ generalinio direktoriaus Ramūno Volbeko indėlis į Lietuvos dizaino raidą, juk Šiauliai – pramonės miestas!

Vieniems „puronizmas“ asocijuojasi tik su cinkuoto metalo technologija, kitiems – su biurokratiniu ekstremizmu, tretiems…  ketvirtiems ar tolesniems… O iš tikrųjų – su žemiškuoju pavydu, nes pavydą reikia ir užsitarnauti, ir pačiam srėbti. Juk dabartinė epocha leidžia taškyti spjaudalais visus, išskyrus „pateptuosius“, tolerancijas, globalybes ir kitas vertybes, kurios nuvertės savaime.

Pašaliečiams nelemta žinoti, kada tave aplanko mūzos ir pe­gasai, atplasnojantys iš dangiškų miglų, o kada įkvepia terminai, ho­norarai, ambicijos ar administraci­nis bizūnas. Tai – primity­vu ir paprasta, kaip karvės myki­mas. Menas priklauso vartotojui, ne liaudžiai.  Patiko – žiopsok, kiek tinkamas, „kaifuok“, filoso­fuok, akis vartyk, orą uostyk, pirk, kolekcionuok arba – eik pro šalį, netrukdyk uostyti tiems, kam patinka. Kuo menas įvairesnis, tuo tauta stipresnė ir tur­tingesnė. Juk ir kultūros sferoje veikia kulinarijos dės­nis, skirtas gurmanams: „Dėl skonio nesiginčijama“.

Jis turi dvi savo vertes – politinę ir estetinę, t. y. pilietybę ir žmogiškumą. Pagal juos minia vertina. O kas toji minia?  KAI GALVŲ DAUG, O PROTO – NE !

(AJ): Baigiant šį pasikalbėjimą, leisk dizainerių bendruomenės vardu Tau padėkoti už plačiai išartą dizaino kūrybinę vagą, palinkėti, kad praėjęs garbingas jubiliejus ir visi ateinantys gimtadieniai pačiam neštų dar daug netikėtų kūrybinių idėjų, realizuotų projektų. O tuo pačiu – laimės, sveikatos ir susitelkimo!

(ViP): Ačiū!